Gyvenimas
Šiandien pabudau labai anksti, apie penktą. Jokiu būdu taip anksti nesikelčiau, nes paromis dirbant (naktį nemiegant) miegą pradedi vertinti kaip didžiausią vertybę. Sofija, nors jau pusantrų metų mergina, vis dar pradeda rėkti naktį kelis kart. Paprastai aš negirdžiu, padėtį kontroliuoja vyras (jis dėl to yra pats nuostabiausias), tačiau šiandien nakvojome vienos. Mergina pabudino mane, įsirangė į lovą ir vėl kietai užmigo, o aš, visa tąsoma (apsinuodijau ne pirmo jaunumo salotomis) taip ior nesugebėjau užmigti. Įsijungiau mobilų internetą, ir suglaudus galvas su dukras pradėjau naršyti.
Netyčia atradau Kur mano raktai? tinklaraštį apie stilių (šiuo metu ten vien tik mamytiški derinukai), ir jame praleidau gal kokią valandą. Prisiminiau, kaip pati vargau rinkdamasi aprangą, nors labai ir nesustorėjau. Gal nuskambės keistai, tačiau nenorėčiau pakartoti tos patirties - jaučiausi negraži, stora, ir labai laukiau galutinio rezultato. Gimdymas irgi pasirodė kažkas, ką pernešti man buvo labai sunku. Jei kas paklaustų, ar tikėjausi, kad nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas yra būtent toks, kokio tikėjausi, atsakyčiau, kad toli gražu ne.
Anksčiau, galima sakyti, buvau pripratusi prie lengvo vienturtės gyvenimo. Vaiko auginimas pasirodė vienas iš mano sunkiausių darbų gyvenime, ir viskas ką anksčiau dirbau, atrodo kaip lengvas menkniekis. Todėl laukiau nesulaukiau, kada galėsiu pradėti dirbti, ir tikrai, iš pradžių darbas atrodė kaip išsigelbėjimas, tačiau bemiegės naktys ir jau daugiau nei metus trunkantis miego pradėjo kauptis... Maža to, nusipirkus namą norisi vis ką nors tvarkytis: atsiranda tai tas, tai anas. Pasitvarkai, pabūni prie blogo, tada žiūri, kad jau reikia ruošti maistą darbui, ir paskui gale dienos pamatai, kad visai nesiilsėjai, nieko nepadarei savo poilsio vardan, tik dėl savęs. STOP.
Tikriausiai numanai kuo tai galėjo baigtis. Ir Tu visiškai teisi. Kažkodėl net iš dalies džiaugiuosi, kad stipriai apsinuodijau, nes tik liga gali mane sustabdyti. Esu įpratusi vis ką nors veikti, ir tai kartais žudo. Taigi.
Sofija vakar pirmą kartą išbandė naują trumpalaikės vaikų priežiūros centrą Krispu, iš kurio nenorėjo išeiti, o aš nusprendžiau, kad laikas daugiau dėmesio skirti sau, todėl bandžiau gydytis, pagulinėjau, nuėjau į kavinę kavos, pabuvau su savo mintimis. Nelaimingas, visiems besiskundžiantis žmogus nėra tai, kokią noriu matyti save, bet tik pati galiu padėti tašką. Mane labai įkvėpė mano jau seniai sekamos vblogerės Mimmi Ikonn video (jos visi video yra įkvepiantys) apie pozityvumą.
Tikra tiesa, kad jį iš gyvenimo siurbia demotyvuojantys žmonės. Netrukus ir aš pakalbėsiu šia tema, jei bus įkvėpimo ir Tau įdomu.
Pabaigai galiu pasakyti, kad kai atrodo, kad išeities nėra, kai viskas tampa atgrąsu, o gyvenimas nemielas (nors nuotraukose šypsaisi), turi priimti lemiamus sprendimus. Ir tai už Tave negali padaryti niekas kitas. Mano pasirinkimas - daugiau ilsėtis ir skirti laiko sau.
P.S. Baisiai noriu valgyti, todėl einu kažko lengvo paieškoti šaldytuve. Maistas irgi gali suteikti laimės:))
Skaityk daugiau: