Pakalbam apie vaikus
Kalbant apie meilę, šiandien jau dešimt, o mes dar vis su Sofija gulime lovoje. Migdau ją jau valandą. Būna ir dvi, ir trys. Iš pradžių atsigulus į lovą norisi ją myluoti, tą ir darau. Sofija vis prasimano naujų bajeriukų, ir man vis rodo ką išmoko. Bandau vaidinti rimtą, bet ji mane kas kart palaužia - pradedu juoktis. Paskui užmerkiu akis, ir vaidinu, kad jau miegu. Gal padės? Sofija bando man nurauti blakstienas. Nepasiduodu. Paskui atsistoja, ir kojomis bando peržengti man per galvą. Lygiai valanda, kaip ją migdau. Baigiasi kantrybė. Pradedu rėkti, bet kiekvieną kartą taip padariusi įsitikinu - ir tas nepadeda. Gailiuosi, nes labai ją myliu, bet silpnumas kartais nugali.
Kalbant apie poilsį, tai nors vakaras yra gražiausias mūsų su dukra laikas, kai dėmesį skiriu tik jai, turiu prisipažinti, kad jau gal kokie 8 mėnesiai mes su vyru naktimis normaliai neišsimiegame. Šiandien Sofija užmigo gana greitai, bet žinau, kad ir kaip kiekvieną naktį ji vartysis, mane budindama. Miego klausimas yra labai skaudus, nes jo nuolat trūkstant lengvai pervargstama, apima bloga nuotaika, pyktis ir pan. O dar ateina vakaras, kai paskutines dienos jėgas reikia atoduoti migdymui. Sofija nenori atsisveikinti su diena ir mumis. Dažnai būna, kad migdau kokias tris valandas (vyras dažniausiai 20 min.), tada pačiai pradeda akyse kauptis ašaros iš nuovargio. Aš pavargstu darbe, namie, žaidimų aikštelėse, darydama valgyt, tvarkydama tinklaraštį,o ypač tada, kai reikia eiti miegoti. Sofija nuo pirmųjų mėnesių buvo labai judrus ir smalsus vaikas, labai garsiai rėkiantis...
Kalbant apie prasmę, vaiko auginimas yra vienas iš prasmingiausių dalykų mūsų gyvenime. Kažkam suteiki gyvybę, padedi atsistoti ant kojų, matai visus raidos etapus... Joks darbas niekada nebus prasmingesnis už vaiko auginimą, nes kaip vienas mano viršininkas yra pasakęs, kad tų darbų bus dar daug... Visiška tiesa. Galime pradėti savo karjerą ne vieną kartą,o tai ką duodi vaikui, suformuoja jo visą pasaulėžiūrą, įtakoja visą gyvenimą. Deja, nesu iš tų mamų, kurios gali tik auginti vaiką, nes atrodo, kad diena praėjo veltui, jei nenuveikiu ko nors daugiau, ko nors, kur galėčiau panaudoti savo žinias... Gerbiu tas, kurios atsiduoda tik šeimai, bet kad ir kaip norėčiau tokia būti, niekada ja nebūsiu. Man prasmė yra savęs realizavimas įvairiose srityse. Kartu auginant vaiką.
Kalbant apie lūkesčius, kažkada, kai laukiausi Sofijos, vaiko auginimą įsivaizdavau kitaip. Aš esu vienturtė, todėl jausdama šiokią tokią nuoskaudą, kad neturėjau broliuko ar sesutės, mamai visada kartodavau, kad aš turėsiu kokius tris vaikus. Būtinai. Močiutė girdėdama tokius žodžius juokdavosi, ir sakydavo, kad užsiauginčiau nors vieną. Kokios jos teisios abi buvo.
Kalbant apie tai, kaip lengva auginti vaikus, tai arba jos mane labai išlepino, arba vaikus auginti iš tiesų labai sunku. Šiandien nusprendžiau, kad noriu pakalbėti būtent šia tema. Kažkodėl niekas nekalba, kad auginti vaiką yra sunku, o gal taip tik man? Suprantu, kad gali būti ir lengva, jei yra auklė, arba seneliai, arba kas nors šiaip iš giminaičių, kurie kartais gali išleisti pasiganyti. Deja, mes tokios prabangos neturime - močiutės toli, ir jos turi savo darbus ir gyvenimus. Auklė per brangu, tuo labiau, kad turime galimybę su vyru keistis prižiūrint vaiką, bet tuo pačiu ir abu dirbti. Kai buvo trumpam atvykusi vyro mama, galvojau, kad tokių atostogų dar niekada neturėjau. O kur dar pasimatymas su vyru - antras per daugiau nei metus.
Kalbant apie santykius su vyru, tai jiems laiko beveik nerandame. Kai susitinkame, kuris nors būna nemiegojęs, arba reikia virti košę, tvarkyti namus, eiti į žaidimų aikštelę, užsiimti kitais neįdomiais dalykais, kuriuose laiko skyrimas tik vienas kitam tėra tik epizodiškas. Visko suspėti tikrai neįmanoma.
Kalbant apie darbą, tai jis yra didžiausias poilsis, kurio jokiu būdu nenorėčiau atsisakyti. Kodėl sakau poilsis? Visai ne todėl, kad darbas lengvas. Lengvų darbų nebūna (mano nuomone). Poilsiu jį vadinu todėl, kad niekas neverkia, nesiožiuoja, nerėkia, nemėto žaislų, netampo visą dieną po ofisą, neatsisakinėja valgydamas, nepurvina manęs ir t.t. Yra laiko pamąstyti apie gyvenimą, save, draugus ir kitus asmeninius dalykus, kuriems paprastai nebūna laiko namie. Tai bendravimo su kitais žmonėmis metas, akiračio praplėtimas, asmeninis tobulėjimas...
Kalbant apie draugus, santykiai tik šiek tiek keičiasi. Jie klausia, kaip gyvena Sofija, ar ji neserga ir pan. Dar tada kai laukiausi, susitikus kalbama buvo apie vaikelį, tarsi besilaukianti moteris neturėtų kitų interesų. Draugams laiko visada yra, klausimas, ar yra noro.
Kalbant apie tėvus, pagaliau galima atsikvėpti, nes anksčiau jie labai daug dėmesio skirdavo man, mano gyvenimo kontroliavimui, aiškinimui, kaip viskas turėtų būti, o dabar visas dėmesys nukreiptas į Sofiją, kaip ji gyvena ir pan., todėl pagaliau galima atsikvėpti, ir ramiai gyventi savo gyvenimą - tokį, kokį nori.
Kalbant apie pomėgius, kai labai nori, laiko atrasi, tačiau nereikia būti naiviam - viskam laiko tikrai nebus. Reikia rinktis: ar knygas skaityti, ar bėgioti, ar eiti su draugėmis susitikti, o gal rašyti blogą? Tai paaiškina, kodėl šiuo metau nedarau makiažų, o užsiimu savo tik savo tinklaraščiu (spėju padaryti kokius 10% to, ką norėčiau). Pomėgių turiu daug, svajonių irgi, tačiau jie visi laukia, kada Sofija išeis į darželį.
P. S. Tai tik mano mintys apie vaiko auginimą. Jos nebūtinai turi sutapti su Tavo mintimis ar patirtimi.
Skaityk daugiau: